Ne vienam pradedančiajam skaitmenintojui teko susidurti su problema – nuskenuotas ar iš interneto parsisiųstas vaizdas kompiuterio ekrane atrodo puikiai, o išspausdintas yra neryškus. Kitas atvejis, kuomet internete surastas gražus vaizdas ar reikalingas tekstas parsiunčiamas į kompiuterį, tačiau jo neįmanoma atidaryti. Taip susipažįstame su vaizdo raiškos ir skirtingų bylų formatų problema. Apie vaizdo raišką daugiau kalbėsimės šios knygos skyriuje, skirtame vizualizavimui. Tuo tarpu bylų formatus verta aptarti išsamiau skyriuje, skirtame dokumentavimui. Iš viso priskaičiuojama daugiau, kaip 400 grafinių (vaizdo) bylų formatų. Dar yra judančio vaizdo ir garso formatai. Dauguma taikomųjų programų turi savo formatus. Dar yra metaduomenų formatai… Grafiniai formatai tarpusavyje skiriasi vaizdo raiška (vertikalia ir horizontalia), galimu spalvų kiekiu, suglaudinimo lygiu, bylos dydžiu, kitais individualiais bruožais (pavyzdžiui triukšmų lygiu). Taigi, visiškai įmanoma, kad šiandien suskaitmenintų duomenų neperskaitysite jau po 5 metų, nes tas formatas, kuriuo skaitmeninote jau bus išnykęs. To išvengti galima pasirenkant tinkamus duomenų skaitmeninimo formatus. Pasirinkimą geriausia vykdyti hierarchiniu principu. Geriausia, kad Jūsų saugomas duomenų formatas būtų patvirtintas kaip tarptautinis standartas. Jei to nėra, rinkitės didelių tarptautinių organizacijų ar informacinių technologijų korporacijų pripažįstamus tarptautinius formatus. Jei ir tokio pasirinkimo nėra, pažiūrėkite, kokius formatus šiems tikslams naudoja skaitmeninimo lyderiai pasaulyje JAV ir Jungtinėje Karalystėje. Na, o jei jau neturite ir tokios galimybės, išsiaiškinkite, kaip skaitmeninama Lietuvoje. Pavyzdžiui, tarkim, Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka skaitmenina duomenis tam tikru formatu, kuris tiks ir nedideliam Jūsų mokslinių duomenų rinkiniui. Jei šis formatas pradės prastai veikti, Nacionalinė biblioteka bus priversta rasti sprendimą. Žinoma, reikia nepamiršti ir duomenų saugojimo strategijų, apie kurias bus toliau rašoma šioje knygoje.