
Vasaros įspūdžiai
Man, kaip ir bet kuriam eiliniui mokiniui, vasara prabėgo tekina, vėl kviesdama susitikti su margaspalviu rugsėju. Jis sugrąžina mus iš nerūpestingos vasaros, kasmet pirmąją savo dieną atverdamas naują istorijos puslapį. Jame užrašyta daug kas: naujos žinios, nauji rūpesčiai, naujos viltys ir siekiai. Vasara prabėgo lyg akimirka. Nepastebėta. Kiekviena vasara turi savo istoriją, savo pasakojimą, nes kiekvienais metais patiriame vis kažką naujo. Daug visko nutiko šią vasarą ir papasakoti visko negalėčiau net per vieną dieną.
Man, kaip ir bet kuriam eiliniui mokiniui, vasara prabėgo tekina, vėl kviesdama susitikti su margaspalviu rugsėju. Jis sugrąžina mus iš nerūpestingos vasaros, kasmet pirmąją savo dieną atverdamas naują istorijos puslapį. Jame užrašyta daug kas: naujos žinios, nauji rūpesčiai, naujos viltys ir siekiai. Vasara prabėgo lyg akimirka. Nepastebėta. Kiekviena vasara turi savo istoriją, savo pasakojimą, nes kiekvienais metais patiriame vis kažką naujo. Daug visko nutiko šią vasarą ir papasakoti visko negalėčiau net per vieną dieną. Todėl aprašysiu vieną įvykį, kuris labiausiai man įsiminė. Kai termometras jau rodė vos ne trisdešimt laipsnių ir nuo karščio rodėsi miražai, aš išsiruošiau su savo tėvais apsilankyti ir pailsėti prie jūros į Rygą. Tai nebuvo lengva kelionė, ypač tada, kai tau akyse raibsta saulės zuikučiai ir sėdėti ant galinės sėdynės ne taip jau lengva kai jau nebejauti vėsaus oro ir vėdinimo sistema tikrai nepadeda. Tačiau šis ilgas ir sunkus kelias prie jūros nekeičia to fakto, kad tai buvo įdomiausia mano šios vasaros kelionė. Vakare, kai atvažiavome į Rygą pas mano mamos draugus, jau leidosi saulė. Todėl skubiai pavakarieniavome ir išvažiavome prie švyturio stebėti saulėlydžio. Buvo nuostabiai gražu. Nepakartojami vaizdai. Iš vienos pusės ošė didžiulės bangos, o iš kitos pusės jūra buvo neįtikėtinai rami. Buvome ten maždaug tris valandas, iki dvyliktos nakties. Negalėjome atitraukt akių nuo horizonto. Plaukė laivai, valtys. Skraidė žuvėdros. Tai buvo kažkas nepakartojamo. Kitą dieną turėjome jau grįžti namo, bet aš dar ilgai negalėjau atsipeikėt po to vakaro Rigoje. Kaip visada, po vasaros paaiškėja, kad išaugti visi rūbai ir batai, kad tuoj tuoj viskas pasikeis ir vėl leisimės į naują rudens kelionę. Bandom pratintis striukes, šaltus rytus, jaukinamės mokyklas. Ir šitam amžinam rate, man rodos, reikia tik nepamiršti pakelti galvą, sustoti, apkabinti, šiek tiek pasvajoti apie tai, ko lauki (kitos vasaros, Kalėdų eglutės, močiutės šiltnamio pomidorų), bet labiau būti čia ir dabar. Na ir kas, kad eilinį kartą vėl viskas iš naujo.
